“Pastaruoju metu neteko skaityti sudėtingesnės ir painesnės pjesės kaip ši. Autobiografiniame prancūzo kūrinyje, kuris buvo baigtas likus dviem savaitėm iki mirties, matyti ir prancūzų literatūros, ir filosofijos tąsa, ir meninio autizmo galia. ...
G. Varnas sugebėjo iš svarbiausių pjesės segmentų sukonstruoti altorių, kuriame pagrindinis herojus Lui nukryžiuoja save. ... Spektaklis banguoja ir tyvuliuoja kaip vanduo – gražus jo ritmas ir plastika, jis ramus ir tikras, paprastas ir kankinantis. Spektaklio liga – tai meilė. ” Daiva Šabasevičienė. “Mirties poezija ir jos apoteozė” // Krantai, 2001, nr.3 “Pačioje “Tolimoje šalyje” juntamas ruduo bet kokiomis formomis – metaforinėmis ir fiziškomis. Už to veltiniu iškloto traukino vagono, kuriuo Lui važiuoja į savo gimtąjį miestelį, turėtų tvyroti bobų (indėnų, prancūzai sakytų) vasaros spalvos. Ir švytintis, ankstyvas žmogaus ruduo, kada išeiti gali ne taip išgyvendamas, dar suvokiantis save ir kitus, dar turintis jėgų ir susikaupimo atsisveikinti ištardamas tiesą ar nenorėdamas žeisti ir nepasakydamas, kad priverstas išeiti jau visai”. Vaidas Jauniškis. “Grįžimas į rudenį” // Kauno diena, 2001 10 20 “Tai ir yra branda. Negražus žodis, bet tikslesnio nerandu, kad galėčiau apibūdinti režisieriaus spektaklio “Tolima šalis” fenomeną Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. ... Atrodo, kad su aktoriais ne G. Varnas dirbo, o Stanislavskis, Brechtas, Mejerholdas.
Klasikiniai persikūnijimai ir atsiribojimai; kone zongai, o šalia – vieno aktoriaus teatras; gimnastika ir vos ne biomechanika. Tai tikrų tikriausias mūsų laikų teatras, sulydytas iš estetinių ir etinių praėjusio amžiaus sceninių patirčių.” Rasa Paukštytė. “Tu pats – tolima šalis” // Literatūra ir menas, 2001 10 12 „Scenoje vaidinami “paraleliniai gyvenimai” susilieja su daugybe gyvenimų mumyse. Šie susiliejimai ir sukuria didžiulę nepaliaujamai tvinkčiojančią emocinę įtampą. Bet ji anaiptol neslegia, nes publikai, išgyvenančiai dėl to, ką mato ir girdi scenoje, režisierius, sukurdamas tam tikrą distanciją, palieka erdvės stebėti to išgyvenimo grožį. Nors “Tolima šalis” kalba apie žudikiškos galios turintį švelnumą, apie besąlygišką atsidavimą jausmui, Varno spektaklis kupinas aristokratiško išdidumo. Čia nusilenkimas gyvenimui – nuoširdus, nesumeluotas, vietomis subtiliai ironiškas – dvelkia nepakartojama gracija. ... Ryškindamas poetinio pjesės teksto dramaturgiją, Varnas nors trumpam tet-a-tete su Lui suveda visus personažus. Ir kiekviena iš šių scenų nudilgina gryniausio jausmo iškrova.
Atrodo, visi aktoriai su nepaprastu jautrumu įsigilinę į savo personažus, todėl negali pasakyti, kad kuriam nors iš jų simpatizuoji labiau. Visi jie teisūs, nors šiek tiek savanaudžiai. ... Prašantys, reikalaujantys meilės, grasinantys... Bet Lui vistiek kenčia dėl meilės nebuvimo.
“Nemylėjai manęs taip, kaip aš tave, vadinasi, nemylėjai manęs”, – vienintelis jo argumentas. Tokiu ekscentrišku maksimalizmu pasižymi ne vieno Varno spektaklio herojai. Atrodytų, Balandis – ne šio režisieriaus aktorius. Todėl juo labiau žavi šis ypatingas dviejų menininkų susitikimas. ... Paskutinis Antuano monologas, išrėktas, iškentėtas, nuskamba tarsi galutinis nuosprendis. Po to Lui jau nieko nebesako. Tik paskutinis prisiminimas – apie sutramdytą, užgniaužtą džiaugsmo šūksnį. Čia žodžiai, ta galinga žodžių upė, priartėja prie žiočių – ir išsilieja. Pasakyta viskas, ką norėjosi pasakyti prieš išnykstant. Papasakota svarbiausia gyvenimo istorija. Vienintelė svarbi. Visos kitos būsimos istorijos – tik šios pakartojimai.” Ramunė Balevičiūtė. “Svarbiausia istorija” // 7 meno dienos, 2001 ... Yun-Cheol Kim, teatro kritikos profesorius, Tarptautinės teatro kritikų asociacijos viceprezidentas (Pietų Korėja): “Gintaro Varno “Tolima šalis” – įspūdinga. Milžiniškas, tekstu paremtas spektaklis. Iš pradžių negalėjau susikaupti: tiek daug herojų, tiek jų pasiaiškinimų, ekspozicijų. Bet pripratęs prie kiekvieno personažo pradėjau spektakliu mėgautis.
Visada maniau, kad pernelyg literatūrinis kūrinys nelabai tinka teatrui, nepasiduoda, bet “Tolima šalis” įrodė, kad klydau. Požiūro gilumas ir vaidybos išraiškingumas mane jaudino. Aukščiausio lygio aktoriai.” Iliana Dimadi, teatro kritikė (Graikija): ""Tolima šalis” tapo absoliučiai mano spektakliu. Jis harmoningas, netikėtas, jis įtraukia ir nebepaleidžia. Visi be išimties aktoriai vaidina puikiai. Be to, jaučiau, kad žiūriu išmintingo, didelės kultūrinės patirties menininko darbą.” “Kitame kontekste” // Teatras, 2004, Nr. 2–3