Auksinės vestuvės švenčiamos po penkiasdešimties laimingos sąjungos metų. Jei sąjunga nebuvo laiminga, penkiasdešimt metų, - vis tiek švenčiama.

Laikas apvainikavo sutuoktinius, kuriuos pirmą kartą matėme spindinčius jaunyste ir laime; po to, kitą kartą, kupinus brandumo ir jėgų, apgaubtus meile, pagarba, palankumu, kovojusius, kentėjusius, - nes tai kova ir kančia, priešingu atveju labai nustebčiau, – bet laimingus, nes jie myli vienas kitą kaip pirmąją dieną, o gal net labiau.

Aplankė ne viena širdgėla, jų vaikai paliko namus ir savo ruožtu sukūrė laimingas šeimas. Kažkas jau mirė, tai logiška, tikėtina.

Jie liko vieni kaip bendro gyvenimo pradžioje ir glaudžiasi vienas prie kito, kad vienas kitam atstotų viską. Jų sūnūs ir dukros – tie, kurie pirma jų neiškeliavo anapilin – susibėga aplink juos su vaikų vaikais: juos apsupa mažiausiai trys kartos.

Šventė tokia pati kaip sidabrinės vestuvės. Tik intymumas didesnis, kad būtų pagerbti dienos didvyriai, - nes jie tokie ir yra, - kurių gyvybė tapo trapi. Visi yra atidūs, kad ši šventinė diena nevirstų gedulu. Kiekvienas atnešė jiems po dovaną, net ir dviejų mėnesių proanūkis mažais nekaltais piršteliais laiko jiems skirtą gėlės žiedą.

Po didelių vaišių vyksta šokių vakaras arba patrepsėjimas. Senoliai atidaro jį su dviem anūkais, jeigu gali. Jeigu jie negali šokti – žiūri. Tai gerai.

Šventė niekada netrunka ilgiau vidurnakčio. Tada likę vienas su kitu, palikti – nes juk palikti, nereikia čia prasimanyti – senieji sutuoktiniai puola vienas kitam į glėbį ir prisiekia, kad jeigu pradėtų gyvenimą iš naujo, jie ir vėl pasirinktų vienas kitą, tokie dalykai sakomi ir tokiais tikima.