PONIA. - Jei vaikas gimsta negyvas, vis tiek, vis dėlto, reikia pranešti apie jo gimimą,
pranešti apie jo gimimą ir pranešti apie mirtį,
ir gydytojas turės patvirtinti, kad jis mirė dar negimęs.

Taip viskas prasideda.

Jei vaikas gimsta gyvas, jei jis gimė gyvas, jei vaikas yra gyvas, kartais atsitinka, kad taip atsitinka,
jei vaikas gimsta gyvas, apie jo gimimą reikia pranešti merijai to miesto, kuriame motina pagimdė.
Pranešti privaloma per tris dienas po gimdymo,
po to jau būtų per vėlu, ir gimimo liudijimą įregistruotų tik mainais į didžiausius nemalonumus, didžiausias išlaidas, o tai visai ne juokas, ir dar kodekso skelbiamas nuobaudas.

Ši pareiga
pranešti apie gimimą vietos merijai,
ši pareiga skirta tėvui. Ji priklauso jam.

Jei tėvas negali prisistatyti ir jei niekam nedavė įgaliojimo,
jei jis serga, išvykęs, tai tikėtina, arba miręs, tai įmanoma,
pranešimu pasirūpins gydytojas arba pribuvėja, tie, kurie padėjo motinai gimdyti, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvavęs gimdyme,
galų gale, nežinau, bet kas kitas.

Kai gimsta dvyniai,
kai atsiranda dvyniai, jei gimsta vaikai dvyniai ir jei abu lieka gyvi,
reikia,
reikės,
reikia pranešti, kuris iš jų gimė pirmas, kad būtų galima nustatyti, kas vyresnysis, kuris yra vyresnysis.

Jei tėvas ir šiuo atveju, kai gimsta vaikai dvyniai, juo labiau, kai dvyniai gimsta gyvi, tada dvigubai, štai tas žodis – dvigubai – svarbu, jei tėvas negali atvykti į meriją ir jei niekam nedavė įgaliojimo, jei jis serga, išvykęs, tai tikėtina, arba miręs, tai įmanoma, tada pranešimu pasirūpina gydytojas arba pribuvėja ar abu kartu, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvavęs gimdyme,
galų gale, nežinau, bet kas kitas.

Jei atsitiktų, kad kas nors randa ką tik gimusį kūdikį, “nei iš šio nei iš to”, nežinau, nesvarbu kur, sakykime, gatvėje, Sen Vinsen de Polio gatvėje,
jis tučtuojau turėtų apie jį pranešti, nesvarbu, ar tas kūdikis gimė negyvas, gyvas, ar dvynys, tada dvigubai svarbu, ta pati istorija, čia nėra kitos išeities.

Atėjus į meriją registruoti vaiko, reikia jį parodyti, kad civilinio skyriaus tarnautojas galėtų nustatyti lytį, atskirti berniuką nuo mergaitės ir atvirkščiai.
Su šitais dalykais nejuokaujama.

Kad būtų surašytas gimimo aktas pagal visus reikalavimus
– Prancūzijos pilietybė, ranka padėtas parašas, tai juk logiška, gyvenamoji vieta – atitinkamai komunai priklausančiame rajone, kuriame aktas ir surašomas –
kad būtų surašytas aktas, kad būtų pranešta apie vaiko gimimą, būtinas dviejų liudininkų dalyvavimas. Taip yra nuo seno ir bus dar ilgai.

Pirmagimio krikštatėviu paprastai skiriamas senelis iš tėvo pusės,
o krikštamote – senelė iš motinos pusės.
Antro vaiko krikštatėviu taps senelis iš motinos pusės, o krikštamote – senelė iš tėvo pusės.

Ir taip toliau, krikštatėviai bus iš abiejų šeimų, pagal amžių ir lytį, jei įmanoma. Tai visai nesudėtinga.

Bet jei gerai apie tai pagalvosime, o aš čia tam ir esu, tai apgailėtinas paprotys, kitaip ir nepasakysi – tuojau paaiškinsiu dėl ko.
Krikštatėvis ir krikštamotė yra ir visada buvo ne kas kita kaip pakaitiniai tėvai, ir jeigu jie jau pagyvenę, kaip, deja, dažniausiai ir galima nuogąstauti ir įsivaizduoti senelių atveju, kyla pavojus, kad vaikas greitai jų neteks, o be to, neteks ir paramos, kurią jam buvo norėta suteikti.
Taigi visai išmintinga, bus išmintinga – tai ir yra mano apmąstymų objektas – pasirinkti tokius krikštatėvius, kurie padėtų vaikui ir vėliau.

Ir tokiu būdu užtikrinti, kaip sakė poetas Viktoras Hugo, gyvenimo estafetę.

Taigi – pasiūlyti tapti krikštatėviais jaunesniems žmonėms, kupiniems gyvybės ir vilties, ir padvigubinti būsimų dovanų skaičių tomis, kurias dovanos ramybėje palikti seneliai, ir taip išvengti varginančių gedulo valandų.